Paprastai liepos pradþioje atostogoms su skaitytojais atsisveikinanti ARTUMOS redakcija, jos nauji ar jau gerai paþástami autoriai dovanoja dvigubai storesná numerá. Ir visai nenorëdami savo skaitytojui, iðvargintam nelengvø darbo (o gal net nedarbo) metø, tikrø ar iðgalvotø kriziø, uþkrauti sudëtingø temø ar klausimø.

Ši ARTUMA, skiriama kûrybai, galbût nors dalele atitiks daugelio mûsø poreiká savo skubroje galø gale stabtelëti, atsikvëpti ir vasaros poilsyje (jei, gaila, tokio neturësime – tada bent jau vasaros vaiskoje) ið naujo pamatyti dieviðkà groþá aplink save (pasak t. A. Saulaièio, „kûrybinga yra áþvelgti kûrybingus Dievo pëdsakus“). Pagaliau – ið naujo atrasti ir save paèius kaip Kûrëjo bendradarbius, naujai áþiebti kai kada rutina tampanèioje kasdienybëje prigæstanèias kûrybingumo kibirkðtis, o gal netgi suprasti, kaip Laiðke skaitytojui raðo vyr. redaktorius D. Chmieliauskas, jog „didþiausias ðedevras, kurá realiai galiu kurti – tai mano gyvenimas!“

Savo gyvenimà drauge su silpnaisiais kitados pasirinko kurti Lietuvoje jau paþástamas Jeanas Vanier, pasaulyje garsios „Arkos“ bendruomenës steigëjas – apie tai I. Vaitkûnaitës straipsnyje. T. Bûgaitës pasakojime – apie „Arkos“ kûrimà Lietuvoje – „Betzatos“ bendruomenæ.

„Þmonës atsiduoda ákvepianèiai arba tiesiog pelningai profesijai, tad kodël nepasiðvæsti didingiausiam darbui – ugdyti vaikus, kurti bûsimàjà þmonijà? – klausia 11 vaikø tëvas, 40 metø dirbæs gydytoju pediatru P. Lemoine – paþintá su juo praskleisdama minèiø pluoðtelá taip pat siûlo naujoji ARTUMA.

Kà galime kurti drauge su visa ðeima, kaip ði kûryba gali praturtinti ir iðskleisti tarpusavio ryðius, þurnale dalijasi E. Þemaitienë, D. Lukënienë, L. Aleknienë.

Kad kurti gali visi, ne iðrinktieji, tvirtina A. Gailius, psichologë Z. Vasiliauskaitë, beje, pagiriamàjá þodá skirianti iðradingosioms moterims, o kritikos strëliø – ne visada vaikø kûrybingumà ugdantiems mokytojoms. Mamos, kaip pasakoja A. Atkoèiûnaitës kalbinami vaikai, labai dþiaugiasi maþøjø kûryba (nebent „to kûrimo nuplauti nebegali“), o jie patys vël nustebina – anot vaikø, tobulà Dievo kûrybà þmogus, kai „pradëjo kiðtis, tai gerokai viskà suardë“.

Palaiminti visiðkai kûrybos pagauti, nors ji ir lieka neáminta Kûrëjo paslaptis. „Ir ðiandien nesuvokiu, kaip pasaulyje mes, paprasti þmonës, sugebëjome sukurti instrumentus ir juos prakalbinti“, – sako jaunoji pianistë ir ARTUMOS autorë G. Tamulynaitë. Galbût ið panaðaus suvokimo ir nusilenkimo Kûrëjui pasaulyje radosi ir baþnytinis menas. Apie já – ikonø meistro M. Vilucko, G. Jankevièiûtës straipsniuose.

Didesnio skaitytojo atsidëjimo prireiks iðsamiems dr. D. Barono ir R. Kazakevièiaus straipsniams. Bet verta. Þalgirio mûðio 600 metø jubiliejui skirtas pirmasis straipsnis priblokð karybos „menu“, o labiausiai „malda prieð mûðá – nuolankumu paèiu laiku“. Antrasis akivaizdþiai bylos, kad evoliucijos teorija ir þmogaus sukûrimas daug sudëtingesni dalykai, nei daugelio mûsø ið mokyklos laikø dar menamas pieðinys ant sienos biologijos kabinete, veikiau tarnavæs ateizmo propagandai, nei skleidæs mokslinæ mintá.

Naujojoje ARTUMOJE – ir paakinimas paimti á rankas geros dvasinës literatûros, ir pamiklinti kojas piligrimo kelyje – kad ir á atlaidus ávairiose Lietuvos vietose, rekolekcijas etc.

Tai – tam, kad vasara taptø tikru malonës metu – kaip kelyje á Paþado þemæ, kai, pasak kun. A. Kazlausko, „Jo artumà galëjai pajusti, pamatyti, paragauti“!

Dalë Gudþinskienë